Verbų sekmadieniu pradedame didžiąją, kupiną atpirkimo paslapčių, savaitę. Ji prasideda Velykų vakariene, Švč. Sakramento įsteigimu, išdavystės šešėlio persmelkta nuojauta. Šalia apaštalų tarnybos išaukštinimo čia pat seka įspėjimas Petrui. Lemiamos valandos sutinkamos Alyvų kalne. Jėzus suimamas, išjuokiamas ir nuplakamas. Jėzus nueina savo kryžiaus kelią, o jo Kančia ir Mirtis yra palydima gerojo nusikaltėlio, kurio žodžius šiandien milijonai kartoja kaip giesmę ir maldą: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23, 42).
Nors Verbų sekmadienio Evangelija pagal Luką baigiasi liūdna gaida, Jėzaus laidotuvėmis, toji trumpa graudulinga pabaiga mums turėtų priminti, kad šios dienos rūpesčiai ir gyvenimo nesėkmės nėra visas žmogaus gyvenimas. Kad rytojus, kurio nepažįstame ir neturime galių nuspėti, turi didelę prasmę dvasiniam atsinaujinimui ir gyvenimiškiems pasikeitimams.
Kartą specialiosios olimpinės 100 jardų rungties takelyje įvyko niekur nematytas ir negirdėtas atsitikimas. Devyni jaunuoliai startavo kartu, tačiau netrukus vienas iš jų rungtyje griuvo su aimanos pervertu šūksniu. Visų nuostabai likę aštuoni čia pat sustojo ir sugrįžo prie to vieno aimanuojančiojo. Tada jį pakėlė ir apkabinę visi kartu kirto finišo tiesiąją. Visas žiūrovų stadionas buvo pagautas netikėtumo ir stebuklo. Netikėtumas ir stebuklas buvo tame, kad šie jauni sportininkai, kurie gyvenime kovoja su viena ar kita kūno negalia, čia parodė visam pasauliui savo dvasios didybę: nesuprasti ir nepriimti šio pasaulio žaidimo sąlygų – laimėti pergalę bet kokia kaina. Rungties nugalėtoju buvo paskelbtas ne vienas, bet visi devyni. Štai tikras Dievo karalystės paveikslas ir tikra Jėzaus aukos prasmė!
Didžioji Savaitė – geras metas įsijausti į Kristaus Kančios esmę, Jo Gailestingumą ir Atpirkimo dovaną kiekvienam iš mūsų. Tai ir puikus metas apmąstyti ir išpažinti savo kelius ir klystkelius bei atverti sielas Dievo Meilei.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
